Žiūriu pro langą, už jo sniego dar nėra. Mąstau, jog tai – paskutinė mano žiema Kėdainiuose, nes netrukus baigsiu vidurinę mokyklą ir išskrisiu lyg paukštis į kitą miestą semtis žinių ir pažinimo. Nors gimiau Pakruojyje, jaučiu, kad širdyje aš tikras kėdainietis. Čia gyvenu jau aštuonioliktus metus, čia pasitinku 2012 metus, čia augau, plėčiau pažįstamų žmonių ratą, susiformavau kaip asmenybė, tad kokie tie mano širdies Kėdainiai ir kokius juo atrandu 2012 metais?

Kėdainiai istorijoje

Kokia graži mūsų krašto istorija! Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai minimi 1372 m., pasak istorikų, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo.

Per Kėdainius teka septinta pagal ilgį upė Lietuvoje – Nevėžis. Ant jo kairiojo kranto, Dotnuvėlės upelio šlaituose, pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis kadaise pastatė didžiulį dvarą. Jo grožis gyvas išlikusiose fotografijose, aprašytas išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose.

Spėjama, jog Kėdainiai buvo prekybininkų miestas, nes juo ėjo prekybos keliai iš Vilniaus į Raseinius, Kauną, Rygą, Šiaulius. Taip pat Kėdainiai garsūs Lietuvai svarbia Kėdainių sutartimi, pasirašyta 1655 m., kuria Lietuva nutraukia unijinius ryšius su Lenkija ir įsitraukia į unijinius santykius su Švedija, iš Kėdainių kilęs kunigas ir humanistas

Mikalojus Daukša, lietuvių kilmės lenkų rašytojas Česlovas Milošas, gimęs Šetenių kaime, Kėdainių raj., tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu ir aprašęs Nevėžio slėnį, esantį už Kėdainių, romane „Isos slėnis“, bei daugelis kitų šviesuolių.

Šiuo metu Kėdainių mieste gyvena per 27 tūkstančius gyventojų. Pačiuose Kėdainiuose tebeveikia 4 bažnyčios (katalikų – Šv. Juozapo ir Šv. Jurgio bažnyčios, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčia; stačiatikių – Viešpaties Atsimainymo cerkvė). Miesto senamiestis įtrauktas į kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas. Miestą iš visų pusių supa miškai (didžiausi – Dotnuvos, Josvainių, Lančiūnavos, Pernaravos).

Atrandu Kėdainius 2012 metais

2011 metai buvo nelengvi, nepalankūs. Nepalanki 2011-ųjų pabaiga, kuomet Seime buvo priiminėjami įvairiausi įstatymai, tikriausiai palankūs patiems valdininkams, o ne Lietuvos piliečiams, tad ir visiems kėdainiečiams, susidarius ir tebesitęsiant sunkiai ekonominei situacijai, reikėtų nesitikėti staiga susidarysiančių teigiamų permainų.

Tačiau visuomet galima viltis, nes viltis miršta paskutinė, o su ja ir troškimai.

Rajono merui Rimantui Diliūnui pasisakius, jog rajono biudžetas bus mažesnis nei buvo pernai, nepatartina nusiteikti pesimistiškai ir galvoti, kaip šiemet bus nelengva, kokie sunkumai laukia. Kėdainių rajonas – vienas ekonomiškai stipriausių Lietuvos regionų, kuriame pagaminama 2,8 % Lietuvos pramonės produkcijos. Nors diržai ir suveržti, galima viltis, jog iškentus dar vienerius metus taps lengviau, nes į biudžetą suplauks sutaupyti pinigai.

Gal išbrisime iš ekonominės krizės ir sugebėsime atsitiesti po visuomenei nepalankaus laikotarpio, nebedarysime panašių klaidų ateityje. Taip pat nederėtų pamiršti, kokie šaunūs Kėdainių „Carito“ bei labdaros ir paramos fondo „Viltis – Vikonda“ darbuotojai, besirūpinantys socialiai remtinomis šeimomis, dienos centrų vaikais, dalinantys maisto ir rūbų labdarą, dalyvaujantys socializacijos projektuose, vyriausybės ir savivaldybės struktūrose, skatinantys geriems darbams kraštiečius ir kitus geros valios žmones, kokios šaunios veiklos susigalvoja jaunimas, besistengiantis miestą ir jos piliečius papuošti šypsenomis, jų kasdienybę praturtinti pramogomis, įvairiausiomis veiklomis.

Manau, kad ateityje Kėdainiai neliks tik paprastu Lietuvos vidurio miestu, o taps vienu svarbesniųjų Lietuvos miestų, į kurį trauks turistai iš visos Europos, kad pasivaikščiotų nuo seno tolerancija kitataučiams ir jų religijoms garsėjančio miesto keliais ir vieškeliais, įvertintų nepaprastą Kėdainių senamiesčio grožį bei skleistų Kėdainių miesto vardą kitose šalyse bei miestuose.

Dovydas Paslauskas

Knypava.lt