Senamiestyje, Radvilų gatvėje, naujam gyvenimui keliasi itin įdomios istorijos pastatas – Morkūnų giminės gyvenamasis namas. Vienas iš šios giminės atstovų – Antanas Morkūnas – 1924 metais buvo išrinktas Kėdainių miesto burmistru ir juo dirbo iki pat mirties 1927-aisiais.

Antano sūnaus Marijono dukrą – jau Anapilin išėjusią Vidą Aureliją Morkūnaitę – tikrai mena didelė dalis vyresniosios kartos kėdainiečių. V. A. Morkūnaitė (burmistro anūkė) sovietmečiu buvo garsi stomatologė, daugybei kėdainiečių palengvinusi kančias, patiriamas suskaudus dantį. Net 44 metus, nuo 1936- ųjų vasaros, Kėdainiuose odontologe dirbo ir Vidos Aurelijos mama Vincenta. Vidos Aurelijos brolis Eligijus Juvencijus Morkūnas – mokslų daktaras, Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse direktoriaus pavaduotojas.

Didžioji šią vasarą pradėtos Morkūnų namo restauracijos rūpesčių dalis gula ant Eligijaus Juvencijaus pečių.

Kuo išskirtinis?

Istorija mažiau besidominčiam kėdainiečiui Morkūnų namas, ko gero, ypatingų emocijų nekelia – esą ,,senamiestyje panašių – ne vienas ir ne du“. Tačiau istorikai nurodo bent kelias išskirtines šio pastato savybes: visų pirma, jis statytas net 17-ajame amžiuje, o tokio senumo pastatų Kėdainiuose išlikę nedaug. Be to, Morkūnų namo frontone išlikę bene daugiausiai autentikos iš dabartinių senamiesčio pastatų. Dar viena įdomia savo giminės namo savybe E. J. Morkūnas nurodo tai, kad pastatas – mūrinis, bet vienaaukštis.

,,Šio stiliaus mūriniai pastatai 17-ajame amžiuje paprastai būdavo dviaukščiai“, - tvirtino vyriškis. E. J. Morkūnas bandė ieškoti dokumentų, kas šį namą statė. Tačiau, kaip ir kiti istorikai, aptiko nedaug. ,,Iš kai kuriuose dokumentuose išlikusių užuominų tarsi ir galima daryti išvadą, kad 17-ajame amžiuje jį valdė kažkokie prakutę lietuviai. O 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje pastatą viena po kitos valdė dvi žydų šeimos. Būtent iš jų mano senelis Antanas Morkūnas 1912 metais šį namą įsigijo“, - pasakojo Eligijus.

Atkreipkite dėmesį: Antanas Morkūnas šį namą įsigijo 12 metų anksčiau negu buvo išrinktas Kėdainių burmistru. Vadinasi, pastatą vadinti burmistro namu – teisinga tik iš dalies.

Sovietmečiu nenacionalizavo

Įdomia šio pastato istorijos aplinkybe laikytina ir tai, kad sovietmečiu jis nebuvo nacionalizuotas.

,,Menu, kad pokariu pas mus buvo įkraustyta Rusijos armijos karininko šeima, tačiau gyveno ji neilgai, matyt, rado geresnį būstą. Manau, kad tėvas šiek tiek gudravo: palyginti nemažame name išėmė dalį vidinių durų, tad teliko du dideli kambariai, kiekviename kurių gyveno žmonės. Kurgi įkelti dar daugiau?“ - pasakojo Eligijus Juvencijus. Vyriškis prisimena, kad jaunystėje pirmoji jo darbovietė buvo Elektros aparatūros gamyklos ceche, veikusiame kitoje gatvės pusėje – prieš pat namus. Iš cecho pro langus net matydavosi Morkūnų name įjungto televizoriaus ekranas – būdavo įmanoma paslapčiomis stebėti patinkančią TV programą. Iki Elektros aparatūros gamyklos toje vietoje buvo įsikūrę Rusijos kariškiai. Eligijui Juvencijui (tuomet – vos kelerių metų vaikui) į atmintį įsirėžė jų automobilių gausmas naktimis, kai ištisa virtinė galingų mašinų su ginkluotais kareiviais išsirengdavo ,,šukuoti“ aplinkinių miškų, ieškoti juose partizanų.

Odontologų – net kelios kartos

Svarbiausiu dabartinės restauracijos etapu E. J. Morkūnas vadina namo stogo sutvarkymą. Istoriniai tyrimai byloja, kad senovėje namo stogas ir frontonas buvo gerokai aukštesni. Dabar pirmiausiai atkuriamas būtent anai epochai charakteringas pastato aukštis bei tūris. Mokslininkų ekspertų manymu, toks namas labiau dera prie senamiesčio aplinkos.

Pastato stogas dengiamas lygia skarda. Ji taip pat nesvetima istorinei aplinkai. Būsimųjų pertvarkų namo viduje E. J. Morkūnas detalizuoti kol kas nelinkęs: ,,Restauravimo eigoje atsiranda vis naujų duomenų, tad dar daug kas gali keistis.“ Neabejojama tik dėl vieno: restauruojant bus stengiamasi išlaikyti galimai daugiau autentiškumo, siekiama, kad namas ,,susilietų“ su istorinio senamiesčio aplinka. Vieną kambarį restauruotame name Morkūnai pasiryžę skirti jų giminėje itin populiariai odontologo specialybei.

,,Sovietmečiu odontologai buvo vadinami stomatologais. Bet kuriuo atveju mums svarbu tai, kad šią profesiją rinkosi net kelių giminės kartų atstovai. Odontologais dirbo ir mama Vincenta, ir tėtis Marijonas, ir mano sesuo Vida Aurelija, ir brolis medicinos mokslų daktaras Remigijus Orūnas“, - sakė Eligijus Juvencijus.

Artūras Navickas

Knypava.lt