Ar kada nors pagalvojote, kaip Kėdainiuose jaučiasi aklas arba tik vos vos matantis žmogus? Ko gero, tikrąją būseną žino tik tie, kurie ją patiria. Tačiau negalią suprasti juk reikia ir sveikiesiems – kitaip neįmanoma efektyviai padėti tiems, kuriems pagalbos reikia.

„Kėdainių mugei“ apie savo liūdną silpnaregės patirtį sutiko papasakoti šešiasdešimtmetė kėdainietė Emilija. Ši moteris, kaip ir dar 129 mūsų kraštiečiai – Lietuvos aklųjų bei silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo narė.

Silpo nuo antros klasės

Emilija prisimena, kad regėjimu ėmė skųstis antrojoje klasėje, o trečiojoje jau teko nešioti akinius dėl trumparegystės. Tačiau akiniai negelbėjo – regėjimas silpo ir silpo. O prieš gerą dešimtmetį speciali komisija Emilijai dėl prasto regėjimo iki pat gyvenimo pabaigos suteikė antrosios grupės neįgalumą. Maždaug tiek pat laiko moteris niekur nedirba – trukdo ne tik prastas regėjimas, bet ir skaudantys sąnariai. Anksčiau Emilija triūsdavo virėja.

Už akinius – 800 litų

Emilija neslepia, kad gydytojai ne kartą jai siūlė akis operuoti. Tačiau ji nesutikdavo. Kodėl? „Bijojau pasekmių. Žinau ne vieną istoriją, kai operacijos baigdavosi nesėkme – žmogus imdavo matyti dar prasčiau ar netgi apakdavo. Aš to nenorėjau“, - atsakė kėdainietė. Šiuo metu Emilija nešioja itin stiprius – net minus aštuoniolikos dioptrijų – akinius. Tačiau dėl to labai nesiskundžia – kur kas daugiau galvos skausmo jai kelia tokių akinių kaina.

„Dabartiniai mano akiniai kainuoja beveik aštuonis šimtus litų. Laimė, kad apie 340 litų kompensavo“, - guodėsi moteris.

Bendruomenės socialinis centras – tarsi antrieji namai

Iš 130 Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo narių dirba labai nedaug kas: ,,Sveikiesiems darbo stinga, o mums – juo labiau.“ Šiokio tokio užsiėmimo jie randa Kėdainių bendruomenės socialiniame centre – akliesiems ir silpnaregiams jame skirtos atskiros patalpos.

„Jos mums – kaip antrieji namai: susirinkę ir pasikalbame, ir bėdomis bei džiaugsmais pasidalijame, ir ką nors nusimezgam, pasisiuvam ar nusipinam iš vytelių. Be viso to jau sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą“, - sakė Emilija. Ištisas dienas leisti namuose jai, be abejo, pabosta. O Bendruomenės socialiniame centre galima ir palyginti nebrangiai apsikirpti, ir pasiklausyti įgarsintų knygų, ir padainuoti etnografiniame ansamblyje, ir net pasinaudoti masažuotojo paslaugomis.

Dėl vieno dalyko Emilija visgi apgailestavo: „Mums nepaprastai stinga nediduko autobusiuko, kuris kasdien pavėžėtų iki Bendruomenės socialinio centro ir atgal namo. Dar labiau to reikia žiemomis, kai anksti temsta, šaligatviai – slidūs.“

Sveikieji nesupranta

Su kokiomis bėdomis silpniau matantiems žmonėms tenka susidurti? Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo pirmininkės Linos Milickaitės, daug nepatogumų kelia išsikraipę šaligatviai – itin dažnai skundžiamasi jų būkle prie Ramybės skvero.

Sveikųjų nepakantumą ne kartą teko patirti ir Emilijai: „Kasdienes mūsų bėdas, ko gero, gali suprasti tik tie, kuri patys jų turi.“ Skaudžiausia neviltis Emiliją apima parduotuvėse, kai tenka teirautis kainų ar kitos smulkiomis raidėmis parašytos informacijos. ,,Užsidėkite stipresnius akinius“, - išgirsta jaunų prekybininkių patarimą.

Į lemtį reaguoja skirtingai

Visiškoje tamsoje gyvena maždaug penki Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kėdainių rajono filialo nariai.

„Vieni apanka po operacijų, kiti – po insulto ar kitų ligų. Nemenkos įtakos regėjimo silpnėjimui turi cukrinis diabetas. Ne visi į aklumą reaguoja vienodai: kai kuriuos apima depresija, kiti sugeba džiaugtis, kad gali vaikščioti, kalbėti, girdėti“, - pasakojo L. Milickaitė.

Namuose aklieji paprastai orientuojasi gana neblogai – jie puikiai įsidėmi patalpų sistemą bei juose išdėliotus daiktus. Sveikiesiems, kurių namuose gyvena aklasis, reikia stengtis kuo rečiau kaitalioti tų daiktų vietas. Namuose tai – gana nesunku. Tačiau kaip išsaugoti pastovumą gatvėse, kur nuolat juda ne tik žmonės, bet ir tyliai rieda dviračiai, burzgia automobiliai? Aklieji tokioje aplinkoje pasijaučia visiški bejėgiai.

Prisimenate, kaip mes, sveikieji, džiaugėmės, kai prieš keliolika metų buvo rekonstruojama centrinė Kėdainių aikštė, prieš dabartinį prekybos centrą ,,Maxima XX“? O vienas ,,Kėdainių mugės“ darbuotojų iki šiol negali pamiršti ir tada matyto kitokio vaizdo: neregys vyriškis sutrikęs aplink save baksnojo baltąja lazdele, o užkalbintas tyliai prisipažino, niekaip negalįs susiorientuoti, kur esąs: ,,Viskas – taip pasikeitę.”

Renata Smirnova

Knypava.lt